Sutrauka 2018-ieji

Kokie buvo 2018? Centruoti į save.
Mano instragramo Top9 šiemet atrodo taip (@nergyvenimo, jei ką):

Pirmą kartą pamačiusi pagalvojau, kad PFF, o kur mano kelionės ir nuotykiai? Bet iš tiesų šie metai buvo apie mane. Manau, kad pagaliau išsitiesiau pilnu ūgiu, atsikračiau gero glėbio baimių, sėmiau gyvenimą pilna sauja, klydau, parinaus ir džiaugiausi. Ir tai yra pirmi metai, kada nebebijau savo atvaizdo – sakiau, kad ant trisdešimt sužydėsiu.

Ir: nauji metai – nauji namai, todėl jau kuris laikas mano tekstai kartais atsiranda čia:
http://www.nergyvenimo.lt

Pilna 2018 metų suvestinė irgi TEN.

NE apžvalga – House of Leaves

…daugiau nei trys mano tylos mėnesiai. Užimti, alkani miego ir pilni apmąstymų. Prie to dar grįšim.

Siaubo istorijos yra vienas iš mano slaptų malonumų.
Mark Z. Danielewski romaną “House of Leaves“ radau paminėtą vienoje geriausių creepy-pastų kokią tik teko skaityti. Labai rekomenduoju, tik ne tamsoje ir ne prieš savaitės išvyką į gamtą – pirma dalis čia.

Bandžiau skaityti elektroninę versiją, bet jaučiausi lyg stiklą valgyčiau ir pasidaviau. Tuomet knygų mugėje popierinė versija pati įšoko man į rankas ir atsivertusi ją supratau, kad elektroninės gyvenime nebūčiau perskaičiusi.

“House of Leaves“ yra 662 puslapiai beprotybės chaoso, lotyniškų tesktų, išnašų, tuščių puslapių, natų, fizikos formulių…

Skaitau lėtai, grįždama prie išnašų, vos po kelis puslapius per dieną. Tai pasakojimas apie pasakojimą apie pasakojimą apie namą, kuris didesnis viduje, nei išorėje, apie šeimos siaubą šį skirtumą pastebėjus.

Kai pažįstama erdvė staiga tampa nepažįstama, joje atsiranda aidas.
Kas yra aidas?
Nors Echo ir Narcizo mitą pamenu iš mokyklos, tačiau keletas citatų man nebuvo girdėtos ir toks purtančios. Pasidėsiu jas čia jums ir kad pati nepamesčiau:

Narcissus: “May I die before I give you power over me.“
Echo: “I give you power over me“.

Mano džiaugsmui ir ironijai – itališkai:

Chi dara fine al gran dolore?
L’ore.

[Who will put an end to this great sadness? – The hours passing. ]

 

Sutrauka 2017-ieji

Ši Ch. Bukowski citata man galvoje skamba visus metus. Šie metai buvo tokie pilni, kad po jų jau bet kas gali būti – bring it on!

Ko pernai žadėjau sau?
“4. Ramybės sau, nes nors ir metai buvo geri, blaškiausi, bangavau ir plėšiaus.“
Oh poor poor poor naive me.

Viskas prasidėjo susipurtymu darbe vasarį, po kurio sekė panika dėl turberkuliozės, o lygiagrečiai dar reikėjo susirašinėti su leidyklomis dėl knygos. Tada gegužę dirbau Milane ir nepamenu kada buvo taip sunku su savim, o birželį jau grįžau ten atostogauti. Rugpjūtį reikėjo lipti ant scenos, rugsėjį – keisti butą ir vos jį pakeitus vėl krautis daiktus į Milaną, paskui į Varšuvą, paskui… dv apie viską iš eilės.

Metų žygiai:
1. Nica ir Monakas;
2. Milanas (+palėkimas iki Lugano);
3. Atostogos aplink Gardos ežerą (Via ferratos, Gardaland, Venice);
4. Talinas;
5. Kolka rags (spontaniška kelionė, kuri laimėtų keisčiausios apdovanojimą. Nes miegot bačkoj be elektros prie jūros yra gerai ir labai rekomenduotina);

6. Vėl Milanas (+palėkimas iki Turino);
7. Varšuva;

Metų pasirodymai:
1. Blue Foundation
2. Evanescence
3. Alice Cooper
4. Rammstein
5. NICK CAVE & THE BAD SEEDS
6. LP

Metų sportas:
1. Nubėgau 167 km iš viso. Ir pagaliau nubėgau 10 km. Net ne kartą. Per Vilniaus maratoną užtrukau 1 valandą 50 sekundžių – 9 min geriau nei treniruočių laikas.

2. Nuirklavom, deja tik ~19km. Ir fuk ju, Belmonto užtvanka, kad griūni.

Metų sveikatos dislike: ankstyvą rytą speneliais prisiglausti prie šalto paviršiaus plaučių nuotraukai, bei kairysis klubas, kuris pradėjo skaudėti po maratono #babytė

Metų pastovumas: Pats geriausias vyras pasaulyje, jau greit 12 metų. Brangusis, jei mūsų meilė būtų vaikas, kitąmet ji jau baigtų mokyklą *apsivemia veivorykštėm*

Metų pokytis: Naujas butas, KURIS OMG YRA NEREALUS.

Metų suvokimai: Viskas, absoliučiai viskas, yra įmanoma ir aš viską galiu, o ko negaliu – fake it, make it, smile and wave.
Ir kartais, kartais sveika truputį labiau atsiverti žmonėms, truputį labiau jais tikėti ir truputį labiau pražiūrėti jų trūkumus.

Metų pergalė: BESIELĖ. Pirkti čia!

Metų sugrįžimas: vėl grafomaniškai rašau poeziją.

Metų pirkinys: Fotoepiliatorius + Nikon fotoaparatas eksperimentams + Cards Against Humanity;

Metų filmas:
Jei atvirai… I’m not impressed.
1. Pagaliau pažiūrėtas “Seven“:

2. Kingsman. The Golden Circle:

Metų serialas:
How to get away with murder:

Ir visiškai džiugiai atradau “RuPaul’s Drag Race“. Eat your heart out.

Metų skaitiniai:
Įveikiau Good Reads reading Challange! 33 knygos (iš kurių 2 – trumpos istorijos). Sąrašas čia.
Top 3:
1. Carrie Fisher “The Princess Diarist“ – jau ne kartą minėta ir bloge cituota;
2. Robert Pobi “Bloodman“ – įtempta, kruvina ir netikėta.
3. Michael Poore “Up Jumps The Devil“ – juokinga, išmoninga, gera.

Metų muzika:
1. Heather LaRose – New Moon

Can you feel the blood pumping through your veins
As your heart beat changes pace
Can you hear the wind calling out your name
As you’re fighting to stay tame

2. Beware of Darkness – Present Past Future

I’m scared of the future
And I hate my past
The present hurts too much
But I know it won’t last, know it won’t last
I’m scared of the outcome
Of what I could become
And I know if I don’t do something that I will be done

3. LP – Lost on you

Metų planai:
1. Talinas sausį;
2. Skersai išilgai Gran Kanariją kovą;
3. Tikriausiai Iron Maiden birželį.
4. Italų kalbos kursai;
5. Pradėti trečią knygą.
6. Labai svarbus piešinys ant kūno.
7. Pilates.

Metų pažadai:
Bet koks ramybės pažadas sprogs man į veidą kai pigi bambioškė, jaučiu jau dabar.
TIesiog, turėčiau daugiau sportuoti, sveikiau valgyti ir gerti daug vandens.

Bring it on.
BRING IT ON.

Vertimo vingrybės

Anglakalbių draugų priprašyta nusprendžiau megėjiškai išversti bent jau keletą ilgesnių knygos skyrių į anglų kalbą.

Ir taip, kai sakau “priprašyta“, omeny turiu visus jūsų, mielieji, grąsinimus ir nuolatinius zyzimus. Gerai, kad šito sakinio nesuprasit, parazitai 😀

Mano knyga prasideda daina (inspired by Iron Maiden, btw).
Mano vertimas prasideda taip:

Man rodos, apturėsiu daug linksmybių.

Jei tavo dėžė yra už tavo komforto zonos ribų – Hang in there, Baby.

Šūkiai, kurie tariamai ragina nepasiduoti, turi savo madas.

1971-aisiais Victor Baldwin nufotografuotas “Hang in there, baby“ garantuotai ne vieną įtikino pakelti galvą, ranką ar koją ir nuveikti ką nors kontruktyvaus.

Kai dar mokiausi mokykloje, geriausi vaistai ir patarimas bet kokiai problemai buvo “think outside the box“.
Nežinai kaip išspręst šitą integralą? – Think outside the box!
Nesupranti anglų klausimosi užduoties? – Think outside the box.
Simpatija neatmajakina? – Think outside the box.
Rašinys “Romantizmas Salomėjos Nėries poezijoj“?  – THINK. OUTSIDE.THE.FUCKING.BOX
Nu suprantat ką sakau.
Šią motyvaciją dar būdavo galima papildyti iliustracija iš “I can Haz a Cheezburger“, kokia nors labai žaisminga ir smagia apie Šriodingerio katę:

Kada dabar paskutinį kartą kas nors jums sakė “Think outside the box“? Gal kažkas ir sakė, bet nerimtai arba iš įpročio. Nes niekada nebežino nei kur ta dėžė, nei kodėl iš jos reikia išlipt.
[Useless fact: pati frazė gimė po 1945m. Gestalto psichologijos mokykloje vykdyto eksperimento, kurio metu visiems davė degtukų, dėžutę su smeigtukais, žvakę ir liepė prisabačint žvakę prie sienos.]

Dabar visi liepia išeiti iš komforto zonos. Ir dar tada augti kaip asmenybei.
Jei atvirai, kai kalbėjom apie dėžes, buvo truputėlį aiškiau.

Kokio ilgio tas žingsnis iš komforto zonos? Šuolis nuo tilto su guma? Didesnė auditorija, nei įprastai? Dailusis čiuožimas? Grakštusis lankstymas? Taip nusilupi vieną komforto šarvo gabalėlį, palaikai jį nuluptą ir kruopščiai prilipini atgal.

Niekada nežinojau, kiek manęs yra mano komforto zona. Dabar manau, kad ~70%. Ir šiemet pirmą kartą visą šarvą nusilupau vienu 3 valandų skrydžiu. Ir lieki toks menkas ir pasimetęs, staiga netekęs taip krupščiai statyto identiteto. Šliejiesi prie senų dainų, vaikystėje mėgtų patiekalų ir bandai sulipdyti kažkokią išsigimusią rutiną.

Baisu. Taip baisu, kad net nemoku aprašyti, bet baisiausia dalis, kad paskui tas comfort šarvas ima spausti. Ir taip tu lieki išvarytas iš komforto oazės į labai biblijinę dykumą. Pasmerktas amžinai jaustis nepatogiai.

Ir kai tau niekada nebebus patogu – World is Your oyster.
Kai tau nebepatogu, Hang in there, Baby.

Ps. Aš belenkaip myliu Eglę. Nes ana to verta.

Kiek kartų gyvenai vienas?

Sugalvojau pusę įrašo, bet dar nesu tikra, kuo jis baigsis, so bear with me.

Kaip dažnai nakvodavot vieni namuose, kol dar gyvenot su tėvais?
Aš – lygiai tris kartus. Dukart jau vyresnė kažkaip išsisukau nuo nuo šeimynos eskursijų ir kartą brolį išvežė į infekcinę ligoninę, kai man buvo 10. Miegojau žiurkėną į kambarį atsinešus.
Tai ne stebuklas, kad pirmi savaitgaliai barake, kai kambaryje likdavau viena, buvo neišsemiamų atradimų ir nepažįstamų garsų metas.

Ir juokingiausia, kad apsigyvenus su vyriškiu, per dešimtmetį tikriausiai viena namuose nemiegojau daugiau nei 100 naktų.
Ir dar juokingiau, kad šiaip tai aš mėgstu būt viena – skaityt knygą prie baro, keliauti ir net per tas pačiams keliones ar festivalius randu būdą pabėgti nuo visų, ypač rytais. Nes tie balsai mano galvoje visai faini.

Užtat, patikėkite, kaip labai aš nustebau, kad viena atsidūriau Milane.

Suvokimai:
1. Net nesupranti, kiek daug gero triukšmo aplink tave sukuria savi žmonės;
2. Kalbos pasiilgsti per maždaug pusantros dienos;
3. Šiaurietiškas kuklumas gali nebent padėti nusimarinti badu;
4. Daiktas, katras vadinasi MO ir ChinaTown kainuoja 4 eurus yra Dievų maistas per šeštadienio pagirią.
5. Nelabai daug prasmės gamint vakarienę tik sau. Ypač, kai MO kainuoja 4 eurus.

Išlikimo patarimai:
1. Susirask britišką pubą, kurio barmenai kalba angliškai. Susipažink su vietiniais.
2. Neskaityk jokių knygų apie serijinius žudikus ir prievartautojus. Jokių skandinaviškų detektyvų, trust me.
3. Ar buto durys tikrai užrakintos patikrink kol į lovą neatsigulei, nes atsigulus vis tiek sugalvosi patikrinti ir reiks keltis.

Ir kai iš tiesų teko gyventi vienai, labai greitai teko suprasti, kiek daug manęs yra žmonės, kurie yra šalia.
Atsakau, tikrai nustembi, kai vieną rytą prabundi su savo brandaus identiteto pagrindu išmuštu iš po kojų (ir paranoja, kad miegojai nerakintom buto durim).

Šiaip tai puiki patirtis, 11/10, rekomenduoju visiems.

Melaforas (?) *, kuris į lietuvių kalbą gerai nesiverčia

* Malaphor is an informal term for a mixture of two aphorisms, idioms, or clichés. Also called an idiom blend. Google translate verčia jį į “melaforą“ ir tada tas pats Google nežino, kas tai yra. LOL.

Pavyzdys:
It’s not rocket surgery.
(It’s not rocket science + It’s not brain surgery, get it? GET IT?)

Dar keletas pavyzdžių:
You opened this can of worms, now lie in it.
Until the cows freeze over.
Whatever floats your flag.

Su lietuvių kalba irgi taip išeina:
Kad ir kiek vilką bešertum, vis tiek kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių.
Ir akmuo kruta tinginio valgomas.
Bijai vilko – žinai kelią.
Moki žodį – neik į mišką. (see what I did here?)

Bet mano pats mėgstamiausias: We will burn this bridge when we get to it.

Ir tada pažiūriu į savo ateinančių dviejų mėnesių gyvenimo planą, kuriame tarp daiktų pakavimo, kraustymosi į naują butą, knygos pristatymų, darbinių kelionių/nekelionių, Nick Cave koncerto ir dar kažko, ką tikrai pamirštu, turiu rasti laiko kelis kartus įkvėpti ir gal net kokią valandėlę paspoksoti į lubas.
Nieko, pamiegosiu lapkritį.

O dabar – ramiai – tiltas po tilto – will burn when I get to it. 

Aš sapnuoju Jėzų, o kolegė – Leniną

Mano sapne milžiniškame lėktuve visos kėdės pasuktos 90 laipsnių kampu.
Visi gali žiūrėti pro langus, visi patenkinti.
Iš lauko atplėšia duris ir nedidukė blondinė švilpiant vėjui įsirango į lėktuvo saloną. Tvarkingai uždaro duris.
– Prapiso mano bagažą, – sako ir sulanksto parašiutą į Wizzair reikalavimus atitinkantį 42 x 32 x 25 blokelį.
Ji lėktuvą ir nutupdo.
Milžiniška pieva, kurioje nusileidžiame kažkodėl mėlyna, o jos viduryje – prūdas. Prie prūdo apsikabinęs save per sulenktas kojas ir ant kelių pasidėjęs smakrą sėdi Jėzus. Ir jis nieko nebenori – nei vandeniu vaikščioti, nei ant kryžiaus lipti.
– Gal vyno, Jėzau? – sakau tiesdama jam Neptūno butelį.
– Meh, – sako Jėzus ir nė nepasuka galvos.
Aš jam kalbu ir kalbu, bet man nesiseka ir jei net Jėzus nebeturi motyvacijos, what hope do we have?

Kolegės sapne Leninas buvo piktas ir, sakė, gyvas, ne mumija.

Kevinas, 62, Milane

Kažkada norėjau kalbėtis su pačios sugalvotu veikėju. Kartais vis dar jį prikeliu.

Šiandien aš labai norėčiau pasikalbėti su Kevinu.
Keviną sutikau Milane, bare, kuris mane keletą savaičių beveik įsivaikino.
Jis – nuolatinis pubo lankytojas, nors už 300 metrų turi kokteilių barą, tačiau alus jo bare šūdinas, todėl jo gerti ateidavo ten. Turėjo savo vietą prie baro, kurią aš, vieniša užsenietė, netyčia per keletą vakarų okupavau su savo rašliavom ir skaitiniais. Kevinas džentelmeniškai leido man ten pasilikti, o aš nenusakomai džiaugiausi girdėdama nelaužytą anglų kalbą.

Kevinui 62 ir jis iš Londono. Į Milaną atsikraustė prieš daugiau nei dvidešimtmetį “just because he felt like it“.
“Žinau, kad reiktų mažiau gerti ir daugiau judėti“ – prisipažino jis įsispraudęs greta manęs prie siauro baro ir patapšnojo per pūspantį savo pilvą.
Jis du kartus išsiskyręs ir tris kartu vedęs. Visas labai mylėjo ir visas tebemyli. Turi tris kates ir du šunis.
Dar turi du sūnus, vienas jų dirba jo bare. Sutikau ir jį, buvo labai girtas ir labai pankas.
“Still looking for his place in life, you see“ – paaiškino man Kevinas.

Žinau, žinau, iš tiesų jis tik nutukęs britas, kuris geria per daug. Bet tuo kelis vakarus, kai susiremdavom alkūnėmis, aš turėjau daug filosofinių jaunatvinių klausimų apie savo vietą, prasmę, emocijas ir prioritetus, o jis norėjo klausytis.

– That pain you are talking about, the most recent one, it will pass, you sound like someone who will survive it.
– I know. But I’m afraid that with every passing you ability to feel passes away a little bit too.
– No it does not. Do not worry, next time it will hurt like hell, I promise. And it will also pass.

… pasakė Kevinas ir pastatė man alaus.

“I hate those italians with all their hugging and kissing all the time. Get a job or something“ – skundėsi jis, tačiau mano paskutinį vakarą itališkai išbučiavo man žandus ir pamerkė akį.

Tikriausiai niekada jo nebesusitiksiu. Net jei ir vėl atsidursiu Milane ir grįšiu į tą patį pubą, jis gali būti kur nors kitur. Just because he will feel like it.

Kaip sustot įsibėgėjus

Kur buvau dingus? Daugiausiai laiko praleidau makaronų, picų ir labai vidutinio alaus žemėje – Italijoje. Užsisukusi uragane su komandiruote (pasakojimas TBA), leidykla – atskiras pranešimas irgi bus, atostogomis… Aš neturėjau laiko niekam, o ypač sau.
Gera pagaliau grįžti.

Aš niekada nebijojau aukščio. Nesustingdavau ant aukščiausios medžio šakos, ar atrakcijonų parke, iššokdavau iš medžio, pereidavau tvora, nušokau nuo tilto su virve. Man nebaisu. Tiesa, vieną kartą neįlipau į pajūrio apžvalgos bokštą paimti Geocache. Bet bokštas buvo senas, nestabilus, aprūdiję, o viršuje dar dūzgė vapsvų lizdas. Todėl nurašiau tai sveikam protui.
Kalnuose ir medžių parkuose su vyru vis juokėmės (iš tiesų vyras daugiau keikėsi, nei juokėsi), kad mano vienas saugiklis perdegęs, o aš spėliojau, kur vis dėlto yra mano riba.

Šita nuotrauka atrodo kaip ir kitos 107 šių atostogų nuotraukos – aš ir Via Ferrata (ir dar Manto koja), tačiau man būtent ši nuotrauka patinka labiausiai. Todėl, kad joje aš išsigandau ir sustojau.
Žengiau ant atbrailos ir supratau, kad aukštai. Tada dar kvailo principo vedina nusileidau keletą metrų žemyn ir supratau, kad toliau – niekaip.
O atrodo, kas čia tokio – tas pats trosas, tie patys du karabinai, sauga, ta pati atbraila… Bet kažkodėl – niekaip. 

Dabar, kai užsimerkiu, matau kaip žingsnis po žingsnio tą atbrailą įveikiu,

tačiau tą kartą reikėjo apsisukti ir grįžti atgal.

Reikėjo atsisakyti vieno iššūkio, kad įveikti dešimtį kitų (look, I got all very deep here).

 

Dievaži, jei toks pirmas pusmetis, tai kokie bus likę metai?

I was your sailor, your demon
Your lover, your overbearing best friend
Hoping for some attention
I saw through your automatic heartache
Now I know that love is as love was
It’s downhill from here